Sempex

Paziurekit kaip Billy Idol varo:

Muppet Show atlieka Bohemian Rhapsody:

Prisiminkime, kaip buvo nuo pradžių. Vos suformavus Vyriausybę praėjusių metų pabaigoje, naujasis premjeras A.Kubilius drąsiai paskelbė visiems, kad ateina sunkūs laikai, kad reikės visiems “susiveržti diržus”, kad valstybės ir jos žmonių bei ūkio subjektų laukia dideli išbandymai. Ir prisiminkime, kaip sureagavo įvairaus plauko ekspertai, politiniai oponentai. Jie choru pradėjo kaltinti A.Kubilių, kad jis savo pareiškimais tik kelia paniką, bereikalingai gąsdina visuomenę, skatina rinkos (t.y. vartojimo) stagnaciją.

Iš tikrųjų gi A.Kubilius tik ragino visus “atsibusti” po G.Kirkilo vyriausybės vykdytos valstybės institucijų, ekonomikos kilimo metu sukauptų,  rezervų švaistymo, besaikio vartojimo skatinimo (neatsakingų, padėties pasaulinėje rinkoje nesuprantančių, įvairių “burbulų” apakintų, ūkio subjektų palaikomo) sukeltos euforijos, kurios pasekmės daugumai žmonių, visai valstybei gali “smogti į paširdžius” ir “gaudyti orą” po tokio smūgio teks ilgai ir skausmingai.

Ir ką mes matome ir girdime dabar ? Tie patys ekspertai a la A.Maldeikienė ar R.Vainienė, kaltinę A.Kubilių panikos kėlimu, dabar sutartinai patys kelia (ir visiškai neatsakingai, nes jie prieš nieką neatsiskaitinėja, nebent prieš nežinomus užsakovus ir jų “darbų” ar kalbų finansuotojus)  paniką dar didesnę ir realiai keliančią grėsmę (turiu minty socialinius neramumus) valstybei  ir visuomenei. Jie jau nebetvirtina, kad nereikia žmonių gąsdinti dabartiniais sunkumais, o tiesiog apologizuoja krizę, kaip išimtinai Lietuvos bėdą (aišku, vėl skatindami nepasitikėjimą A.Kubiliumi ir konservatoriais, kaip visų bėdų kaltininkais), aiškindami, kad Lietuvos ekonomika pradės “atsigauti” tik , geriausiu atveju, 2015 metais. O tai jau yra ne tik, kad neatsakinga, bet ir, sakyčiau, net nusikalstama. Jų pareiškimus “uoliai” cituoja ir platina TV ir spauda, skatindama ir taip jau sunkmečio išsekintus žmones pulti į visišką neviltį, socialinį-ekonominį nihilizmą.

Šiuo metu, kai, anot linksmai ta proga šventusios LNK, yra pasiektas “kubilo dugnas”, reikia visais įmanomais būdais skatinti žmones, verslo visuomenę imtis naujų iniciatyvų, nenuleisti rankų, išsivaduoti iš beviltiškumo gniaužtų. Tik tikėdami savimi, pasitikėdami vyriausybės darbais, dabartine valdančiąja dauguma,  o ne nesąžiningų “orakulų” kliedesiais, sugebėsime ištverti, atsitiesti ir jau 2011 metų antroje pusėje pamatysime “šviesą tunelio gale”.

Esu įsitikinęs, kad geriausią kiną kuria JAV ir Didžiosios Britanijos menininkai. Aišku, tai aiškintina ir galimybėmis. Į Jungtines Valstijas, t.y. į Holivudą pritraukiami geriausi pasaulio kūrėjai. Tačiau pačiose JAV gimsta tiek talentingų kūrėjų, kaip niekur kitur. Scenarijai, režisūra, vaidyba yra aukščiausios prabos. Žvaigždžių Holivudas turi tiek, kad nušvistų dangus virš jūsų galvos. Bet aš nenoriu pradėt diskusijos, kas yra žvaigždė, o kas – ne, kas kažką padarė žvaigžde, o ko – ne. Noriu pasikalbėti apie aktorius, apie vadinamuosius antraplanius aktorius. Jie vaidina nuostabiai, jie sukuria tikroviškumo visam kūriniui, jie –  lyg nuostabus garnyras nuostabiam patiekalui.

Chazz’as Palminteri, Tom’as Sizemore’as, Amanda Peet, Colin’as Farell’as, Linda Fiorentino, John’as Voight’as, Jennifer Tilly, Benicio Del Toro, Joe Pantoliano, Ashley Judd, Kevin’as Pollak’as, Ving’as Rhames’as, Rosanna Arquette, Ray’us Liotta, Lisa Kudrow, Ewan’as McGregor’as, Ed’as Harris, Christopher’is Walken’as, Natasha Henstridge, Delroy’us Lindo, Don’as Cheadle’as, Eric’as Stolz’as…

Taip galima vardinti ištisais puslapiais. Jie visi yra nuostabūs aktoriai. Juos labai vertina režisieriai, kino kritikai. Tik mūsų žiniasklaidėlė (turiu minty įvairius “skandalų populiarinimo” žurnalus) labiau vertina tokias žvaigždes, kaip Paris Hilton, Wesley’s Snipes’as ar Pamella Anderson. Ir visai nenuostabu, kad mūsų žvaigždės-aktoriai vaidina labai vidutiniškai, paviršutiniškai, dirbtinai. Suprantu, kad juos į tuos “rėmus įspraudžia” prasti scenarijai, vidutiniokai režisieriai ir, ką čia naujo bepasakysi, pinigų stygius. Žinoma, labiausiai jiems “koją kiša” vadinamoji rusų iššlovinta ir mums per ilgų metų okupaciją primesta “Stanislavskio mokykla”. Aš ją vadinu labai paprastai – Falšo mokykla.

Kai kas gali man paprieštarauti, kad Benicio Del Toro, Rosanna Arquette, Ed’as Harris ar Eric’as Stolz’as nėra jokie antrojo plano aktoriai, o tikrų tikriausios kino žvaigždės, vaidinę ne vieną pagrindinį vaidmenį. Aš su tuo nė kiek nesiginčysiu, bet aš šiame savo rašinėlyje kaip tik noriu pabrėžti tų aktorių nuostabiai sukurtus ne pagrindinius vaidmenis.

Mūsų aktoriams, režisieriams ir scenaristams reikia vengti scenų ir dialogų dirbtinumo, pragaištingų “Stanislavskio mokyklos” metodų.

Aprašysiu apie trumpo savo pasigyvenimo Kaune įspūdžius ir savo išvadas apie kauniečius tik vienu atžvilgiu.

Pragyvenau Kaune metus. Didžiausią įspūdį ir giliausius prisiminimus paliko tai, kad Kaune tiesiog dievinama rusiška popkultūra. Kur beužeidavau  : į barą ar kavinę – per televizorius buvo transliuojami rusiški TV kanalai, į kirpyklą ar parduotuvėlę – Russkoje radio. Tas pats būdavo ir važiuojant taksi – taksistai, kaip susitarę, beveik visi leisdavo Russkoje radio. Ir tai vyksta (labai noriu tikėti, kad jau “vyko”) Laikinojoje sostinėje, visų vadinamame lietuvybės lopšyje. Vieną sykį net “Maximoje” (Pramonės pr.)elektronikos ir buitinių prietaisų skyriuje pakankamai garsiai skambėjo rusiškas popsas. Neiškentęs paskambinau “Maximos” bendruoju numeriu ir apskundžiau šio skyriaus personalą. Aš nieko nesakau, kiekvienas turime savo skonį ir barmenas, ir kirpėja, ir kavinės ar parduotuvės vedėja, ir taksistas, ir autobuso vairuotojas, bet negalima viešoje aplinkoje brukti jo visiems. Man nelabai patinka prekybos centruose leidžiama muzika, bet tai visai kitas atvejis, jis “nerėžia tau ausies”, neerzina ir tu gali net negirdėti, ką jie ten sau transliuoja, tai tik bendras fonas. Aš tai pavadinčiau kaunietišku mentalitetu, kuris jokiu būdu nedaro garbės supratingai ir inteligentiškai kauniečių daliai.

Nežinau kas vyksta Vilniuje panašiose įstaigose ir transporte, bet Klaipėdoje (čia jau gyvenu pusę metų), kur beveik kas trečias gyventojas yra rusakalbis, tik vieną kartą girdėjau autobuse skambant Russkoje radio. Nei vienoj įstaigoj, nei kirpykloj, nei parduotuvėj nieko panašaus nevyksta. Čia žmonės laikosi elementaraus mandagumo : nepiršti kitiems savo skonio. Gal jie ir nori girdėti  Russkoje radio ar kitą rusišką stotį, bet jie žino, kad galės tai padaryti namuose, savaitgaliais. Tai aiškiai parodo, kad Kaunui dar sunku lygintis net su Klaipėda bendražmogiškų vertybių supratimo atžvilgiu.

Šias mano “reliacijas” paakino mano draugė. Ji, bevartydama žurnalą “Žmonės” ir, matyt, radusi M.Mikutavičiaus nuotrauką ar straipsnelį apie jį, pareiškė : “joks nėra jis svajonių jaunikis, o ir balso neturi…”.

Tuomet nieko jai neatsakiau (gal norėdamas įsiteikti), bet mintis, kilusias reaguojant į tokį požiūrį, t.y. į M.Mikutavičiaus “nuvertinimą”, vistik noriu išsakyti.

Mano nuomone, M.Mikutavičius yra viena iš nedaugelio dabartinių išskirtinių asmenybių ir neeilinis kūrėjas. Galit iš manęs pasišaipyti (tai nieko nepakeis ir niekam nepakenks), bet jo kūryba turi didelę išliekamąją vertę. Jo muzika, tekstai yra išskirtiniai. O ir balsas yra neeilinis – jo su niekieno kito nesumaišysi. Mikutavičius kuria pats. Jo neiškėlė į “žvaigždes” joks Valinskas ar Bžeskas. Jis, kartu su Mamontovu, Skamp, Gabaliu ir kitais, aukštai “pakėlė kartelę” mūsų jaunimui, siekiančiam prasimušti į “žvaigždutes”. Aišku, yra daug tokių, kurie mieliau “žvaigždina” Radži, A.Rimiškį, Yvą ar Neo. Bet tai (tai ne tik mano nuomonė, bet tikra realybė) -  žemesnio intelekto, žemesnio išsilavinimo ir panevėžietiškai-kaunietiško mentaliteto auditorija. Todėl tokios beprotiškos muzikinio niekalo kakofonijos vandenyne (beje jo vandenis svariai “pildo” mūsų TV ir radijo stotys) labai miela priplaukti tikrojo muzikos meno saleles. M.Mikutavičius, be abejo, taip pat naudojas televizijų pasiūlymais – antraip daugelis mūsų menininkų skurstų. Juk tikrai geros muzikos plokštelių ar klipų neįmanoma “kepti” kaip popmuzikos šlamštelio – beveik kas porą mėnesių. Aišku, dėstydamas šias savo mintis, tikiuosi ir jų komentarų (nebijau ir neigiamų ar piktų) – visumą sudaro visi požiūriai ir skoniai.

Norėjau pasisakyti šiuo klausimu “ant karštųjų” dar metų pradžioje, prasidėjus ažiotažui dėl Lietuvos prezidento rinkimų. Tačiau iš patirties žinau, kad reikia leisti mintims “susigulėti”.

Taigi, sausio pabaigoje klausiau M-1 ir išgirdau, kaip M-1 berniukai pradėjo savo pašiepiamą kasdieninę rubriką, gvildenančią Lietuvos aktualijas. Kaip supratau tie berniukai yra tikri snargliukai, neturintįs, o gal ir nenorintys turėti savo nuomonės apie tai, ką jiems parengė apžvalgos autoriai. Matyt, jiems svarbiausia, kad pinigus moka, o koks tikslas ir už ką – jiems visiškai vienodai rodo.

Pradėjo savo postringavimus apie tai, kad Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga bei krikščionys-demokratai pasiūlė ir rems Vytauto Landsbergio kandidatūrą į Lietuvos prezidento postą. V.Landsbergis atsakė : “Jei Lietuvos žmonės nori ir iškels jo kandidatūrą per rinkimus, jis rimtai svarstys tokią galimybę”. M-1 berniukas saldžiu, gėjišku balseliu pakomentavo : “Nei čia kas nori, nei ką – čia tik eilinis Tėtės neįgyvendinamas noras teisėtai pasivadinti Lietuvos prezidentu”.

Visu tuo aš noriu pasakyti tik tai, kad kažkas Lietuvoje (o gal ir “artimame” užsienyje) labai bijo V.Landsbergio, nes, dar net neprasidėjus prezidento rinkimų kampanijai, negaili pinigų bet kokiam, net ir gana kvailam V.Landsbergio ir jo bendražygių (L.Andrikienės, R.Juknevičienės, A.Saudargo, A.Kubiliaus ir kitų) “kompromitavimui”, pirmiausia, nelabai politikoje “besigaudančio” ir besidominčio jaunimo tarpe (juk panašią auditoriją ir turi M-1).

Greitai pamatysime ir suprasime ar D.Grybauskaitė iš tikrųjų bus tokia ryžtinga ir nuosekli naikinant po A.Brazausko, V.Adamkaus “sparneliais” bujojusias piktžoles teisėsaugoje, energetikoje, kai kuriose ministerijose ir savivaldybėse, puoselėtas įvairių dešimtukų, petrikų, rubikonų ir trestų.

Šį kartą noriu truputį pareklamuoti mūsų bankus.

Štai nuo 2006 m. pabaigos naudojuosi Ūkio banko išduodama Ūkio banko lizingo kortele, kuri yra ne kas kita, kaip eilinė kreditinė kortelė.  Pasirašiau sutartį trejiems metams.  Man buvo suteiktas 8.000 Lt kredito limitas. Tačiau 2008 m. gruodžio pradžioje mano limitas buvo sumažintas iki 6.000 Lt. Suprantama, kad ekonominio nestabilumo akivaizdoje bankas ėmėsi mažinti savo riziką, susijusią su galimais klientų nemokumo atvejais. Tačiau visiškai nesuprantama tai, kad bankas iš viso nutarė atsikratyti tokių klientų kaip aš. Kaip kitaip suprasti banko įvestą kredito administravimo mokestį 0,5 % nuo nuo panaudoto kredito limito dalies. Tai yra nelabai paslėptas metinių palūkanų už naudojimąsi kreditu padidinimas nuo 14,4 iki 20,4 %. Be to, bankas įvedė vienodą mokestį (1,5 %, bet ne mažiau 3 Lt) už pinigų pervedimą iš kortelės sąskaitos į kitą sąskaitą, pinigų išgryninimą banke ar bankomate. Tokiu atveju, jei noriu iš bankomato pasiimti 50 Lt, turiu sumokėti 3 Lt, t.y. mokestis už šią operaciją sudaro net 6 %. Arba, jei noriu pavedimu iš kortelės sąskaitos atsiskaityti už paslaugas, tarkim 2.000 Lt, turiu sumokėti bankui 30 Lt mokestį. Tai visiškas absurdas, kai žinai, kad mokėdamas iš Swedbanko kreditinės kortelės sumokėsi tik 0,80-1,20 Lt nepriklausomai nuo pervedamos sumos.

O štai SEB ir DnB Nord “įsigudrino” imti įplaukų administravimo mokestį 1,20 Lt už visas įplaukas į klientų sąskaitas. Tai taip absurdiška, kai žinai, kad kiekvienas normalus bankas tik džiaugiasi, kai į jo klientų sąskaitas “ateina” įplaukos. Todėl, nors tas mokestis nėra didelis, iš principo nesinaudoju savo sąskaitomis šiuose bankuose.

Šį kartą pareklamavau tik Swedbanką ir sukritikavau Ūkio, SEB ir DnB Nord bankus, nes apie Parex, Nordea, Danske, Šiaulių ir Medicinos bankus informacijos neturiu. Gal jūs, pakomentuodami mano pasisakymą, pateiksite tikslesnės informacijos ir savo patirties su bankais.