Sempex

Aprašysiu apie trumpo savo pasigyvenimo Kaune įspūdžius ir savo išvadas apie kauniečius tik vienu atžvilgiu.

Pragyvenau Kaune metus. Didžiausią įspūdį ir giliausius prisiminimus paliko tai, kad Kaune tiesiog dievinama rusiška popkultūra. Kur beužeidavau  : į barą ar kavinę – per televizorius buvo transliuojami rusiški TV kanalai, į kirpyklą ar parduotuvėlę – Russkoje radio. Tas pats būdavo ir važiuojant taksi – taksistai, kaip susitarę, beveik visi leisdavo Russkoje radio. Ir tai vyksta (labai noriu tikėti, kad jau “vyko”) Laikinojoje sostinėje, visų vadinamame lietuvybės lopšyje. Vieną sykį net “Maximoje” (Pramonės pr.)elektronikos ir buitinių prietaisų skyriuje pakankamai garsiai skambėjo rusiškas popsas. Neiškentęs paskambinau “Maximos” bendruoju numeriu ir apskundžiau šio skyriaus personalą. Aš nieko nesakau, kiekvienas turime savo skonį ir barmenas, ir kirpėja, ir kavinės ar parduotuvės vedėja, ir taksistas, ir autobuso vairuotojas, bet negalima viešoje aplinkoje brukti jo visiems. Man nelabai patinka prekybos centruose leidžiama muzika, bet tai visai kitas atvejis, jis “nerėžia tau ausies”, neerzina ir tu gali net negirdėti, ką jie ten sau transliuoja, tai tik bendras fonas. Aš tai pavadinčiau kaunietišku mentalitetu, kuris jokiu būdu nedaro garbės supratingai ir inteligentiškai kauniečių daliai.

Nežinau kas vyksta Vilniuje panašiose įstaigose ir transporte, bet Klaipėdoje (čia jau gyvenu pusę metų), kur beveik kas trečias gyventojas yra rusakalbis, tik vieną kartą girdėjau autobuse skambant Russkoje radio. Nei vienoj įstaigoj, nei kirpykloj, nei parduotuvėj nieko panašaus nevyksta. Čia žmonės laikosi elementaraus mandagumo : nepiršti kitiems savo skonio. Gal jie ir nori girdėti  Russkoje radio ar kitą rusišką stotį, bet jie žino, kad galės tai padaryti namuose, savaitgaliais. Tai aiškiai parodo, kad Kaunui dar sunku lygintis net su Klaipėda bendražmogiškų vertybių supratimo atžvilgiu.

Šias mano “reliacijas” paakino mano draugė. Ji, bevartydama žurnalą “Žmonės” ir, matyt, radusi M.Mikutavičiaus nuotrauką ar straipsnelį apie jį, pareiškė : “joks nėra jis svajonių jaunikis, o ir balso neturi…”.

Tuomet nieko jai neatsakiau (gal norėdamas įsiteikti), bet mintis, kilusias reaguojant į tokį požiūrį, t.y. į M.Mikutavičiaus “nuvertinimą”, vistik noriu išsakyti.

Mano nuomone, M.Mikutavičius yra viena iš nedaugelio dabartinių išskirtinių asmenybių ir neeilinis kūrėjas. Galit iš manęs pasišaipyti (tai nieko nepakeis ir niekam nepakenks), bet jo kūryba turi didelę išliekamąją vertę. Jo muzika, tekstai yra išskirtiniai. O ir balsas yra neeilinis – jo su niekieno kito nesumaišysi. Mikutavičius kuria pats. Jo neiškėlė į “žvaigždes” joks Valinskas ar Bžeskas. Jis, kartu su Mamontovu, Skamp, Gabaliu ir kitais, aukštai “pakėlė kartelę” mūsų jaunimui, siekiančiam prasimušti į “žvaigždutes”. Aišku, yra daug tokių, kurie mieliau “žvaigždina” Radži, A.Rimiškį, Yvą ar Neo. Bet tai (tai ne tik mano nuomonė, bet tikra realybė) -  žemesnio intelekto, žemesnio išsilavinimo ir panevėžietiškai-kaunietiško mentaliteto auditorija. Todėl tokios beprotiškos muzikinio niekalo kakofonijos vandenyne (beje jo vandenis svariai “pildo” mūsų TV ir radijo stotys) labai miela priplaukti tikrojo muzikos meno saleles. M.Mikutavičius, be abejo, taip pat naudojas televizijų pasiūlymais – antraip daugelis mūsų menininkų skurstų. Juk tikrai geros muzikos plokštelių ar klipų neįmanoma “kepti” kaip popmuzikos šlamštelio – beveik kas porą mėnesių. Aišku, dėstydamas šias savo mintis, tikiuosi ir jų komentarų (nebijau ir neigiamų ar piktų) – visumą sudaro visi požiūriai ir skoniai.