Sempex

Muppet Show atlieka Bohemian Rhapsody:

Esu įsitikinęs, kad geriausią kiną kuria JAV ir Didžiosios Britanijos menininkai. Aišku, tai aiškintina ir galimybėmis. Į Jungtines Valstijas, t.y. į Holivudą pritraukiami geriausi pasaulio kūrėjai. Tačiau pačiose JAV gimsta tiek talentingų kūrėjų, kaip niekur kitur. Scenarijai, režisūra, vaidyba yra aukščiausios prabos. Žvaigždžių Holivudas turi tiek, kad nušvistų dangus virš jūsų galvos. Bet aš nenoriu pradėt diskusijos, kas yra žvaigždė, o kas – ne, kas kažką padarė žvaigžde, o ko – ne. Noriu pasikalbėti apie aktorius, apie vadinamuosius antraplanius aktorius. Jie vaidina nuostabiai, jie sukuria tikroviškumo visam kūriniui, jie –  lyg nuostabus garnyras nuostabiam patiekalui.

Chazz’as Palminteri, Tom’as Sizemore’as, Amanda Peet, Colin’as Farell’as, Linda Fiorentino, John’as Voight’as, Jennifer Tilly, Benicio Del Toro, Joe Pantoliano, Ashley Judd, Kevin’as Pollak’as, Ving’as Rhames’as, Rosanna Arquette, Ray’us Liotta, Lisa Kudrow, Ewan’as McGregor’as, Ed’as Harris, Christopher’is Walken’as, Natasha Henstridge, Delroy’us Lindo, Don’as Cheadle’as, Eric’as Stolz’as…

Taip galima vardinti ištisais puslapiais. Jie visi yra nuostabūs aktoriai. Juos labai vertina režisieriai, kino kritikai. Tik mūsų žiniasklaidėlė (turiu minty įvairius “skandalų populiarinimo” žurnalus) labiau vertina tokias žvaigždes, kaip Paris Hilton, Wesley’s Snipes’as ar Pamella Anderson. Ir visai nenuostabu, kad mūsų žvaigždės-aktoriai vaidina labai vidutiniškai, paviršutiniškai, dirbtinai. Suprantu, kad juos į tuos “rėmus įspraudžia” prasti scenarijai, vidutiniokai režisieriai ir, ką čia naujo bepasakysi, pinigų stygius. Žinoma, labiausiai jiems “koją kiša” vadinamoji rusų iššlovinta ir mums per ilgų metų okupaciją primesta “Stanislavskio mokykla”. Aš ją vadinu labai paprastai – Falšo mokykla.

Kai kas gali man paprieštarauti, kad Benicio Del Toro, Rosanna Arquette, Ed’as Harris ar Eric’as Stolz’as nėra jokie antrojo plano aktoriai, o tikrų tikriausios kino žvaigždės, vaidinę ne vieną pagrindinį vaidmenį. Aš su tuo nė kiek nesiginčysiu, bet aš šiame savo rašinėlyje kaip tik noriu pabrėžti tų aktorių nuostabiai sukurtus ne pagrindinius vaidmenis.

Mūsų aktoriams, režisieriams ir scenaristams reikia vengti scenų ir dialogų dirbtinumo, pragaištingų “Stanislavskio mokyklos” metodų.